Batonas, eilė ir suvokimas
Taip jau tas gyvenimas suręstas, kad negali pasirinkti nei laiko, nei aplinkybių tam, kad tave aplankytu dėdė suvokimas. Ir kas įdomiausia, kad tai dažniausiai nutinka labiausiai apgailėtinomis gyvenimo akimirkomis.
Kaip žinot nesenai bandžiau atsakyti į klausimą, kuris man iki šiol atrodė neatsyktas. Bandymai ir liko bandymais, tačiau taip ir nesijaučiau radęs atsakymą į šį klausymą.
Bet šiandien stovint eilėje ir laukiant kol kasininkė išmuš 2.29 Lt į kasą už batoną ir aš jai paduosiu paskutinius savo tris litus, mane gi netikėti sugalvojo aplankyti supratimas.
O gi netikėti atsakiau sau į klausimą “Kodėl gi aš svaiginuosi?”. Viskas labai paprasta. Gyvenant blaivą gyvenimą mane labiausiai kankina prasmės nebuvimas. Nesvarbu prasmė ilgalaikė ar trumpalaikė, jos nebuvimas viskame kame (ok, gal aš tiesiog jos nematau, tai dar nereiškia, kad jos ten nėra) mane labai labai labai erzina. O kad nebesierzintum, žmogus, paimi ir tiesiog apsineši. Tada prasmė neatsiranda, bet bent jau atrodo prasminga daryti dalykus, kurie tau tuo momentu sukelia džiaugsmą. O ir džiaugsmą keliančių dalykų atsiranda kurkas daugiau.
Tai dabar net pasimečiau… Prasmės kaip tais vis dar ir nėra, džiaugsmo irgi, o ataskymą lyg ir radau. O dėl svaiginimosi vis sąžinė graužia….
Na ramu bent jau tiek, kad paskutinius pinigus išleidau maistui, o ne svaigalams, tai šį tą kolkas dar reiškia :)
Tomas
Svaigus pasaulis, jaunystė ir tikrovė
Šendien sėdint ant akemninės tvorelės, šnekučiuojantis gyvenimiškomis temomis ir ragaujant alų man buvo užduotas akivaizdus, bet iki pat šiol akis į akį neatsakytas kalsymas. “O kodėl tu svaiginiesi?” paklausė Ji manęs. Aš tikrai suglumau. Niekada iki galo taip ir neatsakiau sau į šį klausymą, bet manau, kad dabar jis manęs taip lengvai nepaliks.
O kodėl tu rašai šį blogą, juk vistiek niekas jo neskaito. O kodėl tu mokiniesi universitete, vistiek juk tavo ateitis blanki ir miglota. Kodėl tu tyngi padaryti paparaščiausius buities darbus. Kodėl tu manai, kad tu esi kažko vertas. Kodėl tu tiki meile, grožiu ir gėriu. Nei alkoholis, nei narkotikai neatsako į šiuos ir begales kitų klausimų. Svaigalai man padeda pašalinti abejones, svaigalai man padeda susišnekėti su savo depresyviaje ir pesimistiškaja puse. Kita vertus, jei visas svaiginimosi reikalas išsprūsta iš vadžių, visa pesimistinį reikalą tai gali tik paaštrinti. Bet visas vadeliavimo menas įgyjamas laikui bėgant.
Siekiamybės, tikslai, norai, tikrovė, purvas, nesekmės, nusivylimai, viltys – svaigalai leidžia visa tai pamiršti tada, kai to neleidžia padaryti aplinka, žmonės, įsipareigojimai sau.
Svaigalai paaštrina gyvenimo pojutį, leidžia man pasijusti laisvam nuo visų tų anksčiau išgvardintų dalykų, juk vienaip ar kitaip jie varžo mane. Svaigalai prislopina baimės, gėdos, tikrovės jausmą. Svaigalai prideda iškreipto pasaulio, netikrumo jausmą. Gali kurti pasaulį tokį kokį tu nori jį matyti. Gali gyventi filme, gali visą savo gyvenimą paversti nepakartojamu savo aukščiausių fantazijų išpildimu.
Svaigalai tau leidžia pažiūrėti į meilę, santykius, bendravimą, įsipareigojimus, bendravimą kitaip, kitaip nei visi nori, kad tu į tai žiūrėtum.
Aš puikiai žinau, kad svaiglai yra tik priemonė, kuri skatina mano smegenis išskirti tam tikrą chemikalą, žinau, kad man svaigalų nereikia, kad aš galėčiau taip gyventi, bet kolkas dar jaučiu tam poreikį, kolkas vis dar reikia kažko, kas pakylėtų man jauną ir į nusivylimus linkusį protą. Reikia to kažko, kas leidžia gyventi čia ir dabar.
Ar tai reikalinga? – nežinau. Ar tai atneša naudą? – nežinau. Ar galima be to išsiversti? – taip. Ir ka tu man dabar? – nieko.
Jei žaidžiat su ugnimi žinokit, kad galit nudegti, jei geriat šnapsą – žinokit, kad galit apsivemti.
Tomas
P.S.
Dar šiandien vakare kalbėjau, kad noriu kada tais pakliūti į blogoramą, bet ir toliau rašau sau aktualiom temom vietoje to, kad pamėginčiau išspausti kokį nors įdomų straipsnį apie kokį nors aktualų dalyką. Kodėl taip darau, nes šiandien išgėrėm porą alaus :D Cheers!
Rytas už vakarą… Labiau pachmielnas
Rytas
Būna tokių rytų, kai pabudęs užpuoli save mintimi “Ką tu, žmogau, darai su savo gyvenimu?”. Kartais labai būna ir žinau, kad ne man vienam. Dažniausiai tai vadinama tiesiog moraliniu pachmielu. Kai bandai prisiminti ką veikiai vakar ir kartais ant ištinusio nuo alkoholio veido atsiranda nevalinga šypsena. Šypsaisi, nes žinai, kad pridarei “šūdų”, kad esi jaunas, kad neturi ką prarasti ir džiaugiesi, kad visi tą vakarą likome gyvi ir sveiki.
Popietė
Vis dar ima pyktis, kad nesugebu pilnai kontroliuoti savo gyveimo. Nesugebu kontroliuoti savo finansų, potraukio alkoholiui, darbų ir mokslų. O gal taip ir geriau. Nors kas čia žino kas yra geriau… Kas būtų tada jei manęs nevaržytų finansiniai klausimai, jei man nereikėtų rūpintis materialine gerove? Ar tada galėčiau bandyti pasivyti drakoną? Ar tada galėčiau ramia širdimi pasinerti į tūkstančio įdėjų laikinumą (kaikurie žmonės supras apie ką aš čia). Žinau tik keletą dalykų: 1. Stagnacija gyvenime bet kokioje formoje yra blogiausias dalykas kuris gali nutikti; 2. Aš turiu tikslus kuriuos tikrai pasieksiu; 3. Viskas yra laikina, reikia gyventi žiūrint į viską gyvenimo, o ne akimirkos, perspektyvoje; 4. We came here not to make a living but to make a life; 5. O kas tu toks, kad galėtum mane teisti?
Tai ko manęs nemokė mokykloje
Labai aiškiai supratau, kad gyvenime valia yra tik įrankis, kaip plaktukas statant namą. Vien plaktuku namo nepastatysi. Tad vien valia negyvensi, taip kaip nori gyventi. Visiem pradėjau karoti, kad SUVOKIMAS yra ta gyvenimo statybinė medžiaga. Kol nebus supratimo, tol gali mėginti savo valią kiek nori. Manoji pasibaigia labai greitai. Ir tada man kyla klausimas: Ko mane mokino tėvai, ko mane mokino mokytojai? Jie mane mokino plyname lauke pastatyti namą, rankoje turint tik plaktuką. WTF? Man niekas nepasakė, kad visų pirma reikia žinoti, tai ko tu nori, o tada to siekti. Man pasakė, kad pinigai yra tai ko tu sieki, nes tai išpildo tavo norus (kurie kas be ko yra visiškai neišgryninti). Man niekas nepasakė, kad mes tave bandom išmokinti mąstymo meno, o ne pitagoro teoremos. Ir kiek žmonių taip pragyvena savo gyvenimus? Kiek žmonių kaltina kitus dėl savo pasirinkimų? Na, bet juk taip lengviau… Ignore the obvious.
Labas rytas, tai aš jau gal eisiu namo
Vis žadėjau pakalbėti apie JŪSŲ santykius (taip taip, aš žadėjau tai tik vieniem žmonėm). Atviri santykiai – tai ne palaidas gynemo būdas, tai – SUVOKIMAS, tai aukštesnė santykių forma. Nuostabu, kad kai kurie žmonės tai suvokia, tiesiog nuostabu, kaip ir sakiau, kad tai yra mano siekiamybė pastaruoju metu. Tu niekada neprarasi, to ko tu neturėjai, tu niekada neprarasi žmogaus, kuris nepraras tavęs. Kartais aš pajaučiu jausmų bangas, abėjones, pamatau žvilgsnį, aš žinau ką jūs kartias jaučiat, sakydamas, kad aš esu jautrus, neturėjau omeny vien fizinės prasmės :). Ir vienas ir kitas suabejojat, pajaučiat pavydo menką gaidelę, kuri man neįprastai greitai ištirpsta ore, abejoti yra žmogiška, užduoti klausimą, tai reiškia pažinti. Bet man nesuvokiama tai, kaip galima rasti toki žmogų. Aš įsimyliu, kiekvieną moterį, kuri man parodo nors kiek nors dėmesio. Aš noriu, kad moteris priklausytu tik man. Mečiau rukyti, sekanti dalykas kurį mesiu bus baimė.
Vakaras
Tik nesenai nusipelniau pagyrimo sau iš pačio savęs. Tikrsiausiai tai vienas didžiausių pagyrimų. Nepasiglemš manęs tas pasaulis, kuris man sako, kad vienintelis kelias gyventi ir jausitis saugiai ir laimingai tai = parduoti savo gyvenimą/sukandus dantis daryti savo darbą. Fuck Off, aš tikiu, kad aš galiu daryti, tai kas man labiausiai patinka ir tas “patikimas” gali ir net gi turi nuolatos kisti.
Tomas
P.S.
Atvirai aš čia, bet juk žinot, kad ne turiu ką prarasti, tol kol nieko neslepiu ;)
