Naktinis Blogas

Na, tikriausiai niekam ne paslaptis, kad nerašiau jau apie 2,5 mėnesio. Kur buvau dingęs ? – niekur. Kas nors nutiko? – ne. Viskas po senovei. Viskas nuolatos juda ir keičiasi taipogi ir aš. Suprantu, mokausi, noriu, stengiuosi, o kartais visą dieną tiesiog tingiu.

Prisipažinsiu, kad kažkaip nedrąsu vėl kažką parašyti. Nežinau kodėl, juk tikriausiai šį Blogą skaito tik mano draugai ir pažįstami ir jį pradėjęs rašyti, niekam nieko neįsipareigojau. Galu gale tai mano asmeninis blogas :) reiškia mano ir taisyklės. Bet…

Nerašiau ne todėl, kad neturėjau, ką pasakyti, nerašiau dėl to, kad (dėl nežinomų priežasčių) ėmiau rašyti paprastą dienoraštį – tušinuku ant popieriaus. Tikrą dienoraštį sau, analizuodamas savo mintis, dėdamas visus apmąstymus ir lūkesčius, visas baimes, norus ir žinias. Visą savo gyvenimą. Ten galiu pasakyti daugiau negu galiu pasakyti čia. Ir tai nėra dėl to, kad bijau, ką gi Tu, skaitytojas, pagalvosi. Neturiu ko slėpti. Sutikčiau duoti paskaityti jį bet kuriam, kuris sėdėtų pas mane namie, gurkšnotų puodelį arbatos ir su susidomėjimu paklaustų “Kas čia, ar galiu paskaityti?”. Taip gali, bet aš noriu būti šalia ir stebėti tavo reakcija, atsakyti į tavo klausimus. O internetas viską per daug atitolina, visa ši erdvė yra visiškai beasmenė.

Kuo aš gyvenau šiuos kelis mėnesius, jūs paklausite. Gyvenau juos paskendęs savo mintyse, svarstymuose ir apmąstymuose. Žinau, pastarąjį pusmetį šį atsakymą buvo galima iš manęs išgirsti dažnokai. Manu šį kartą man taip lengvai nepavyks išsisukti.

Mokausi, va ką aš veikiu ištisas dienas ir naktis praleisdamas su draugais bare, klausydamas muzikos, skaitydamas, žiūrėdamas filmus, rūkydamas cigaretę ar net valgydamas. Mokau save mąstyti. Mokau save priimti pasaulį šiek tiek kitaip, nei buvau mokomas iki šiol. Mokausi mėgautis kiekviena gyvenimo sekunde. Mokausi mėgautis kiekvienu garsu išgirstu muzikoje, mokausi mėgautis kiekvienu gurkšniu arbatos, mokausi mėgautis kiekvienu pykčiu su žmogumi, mokausi mėgautis netvarkingu kambariu, mokausi mėgautis geru oru. Mokausi mylėti gyvenimą tokį koks jis yra. Gebėjimas tai daryti kyla iš to, kad kiekvieną sekundę tu privalai būti sąmoningas, negali sau leisti nugrimzti į mintis ir sprendimus priimti, kaip esi įpratęs tai daryti. Negali sau leisti palikti savęs ramybėje. Privalai sau kiekviename žingsnyje užduoti klausimą “Kodėl aš tai darau?”.

Mokausi priimti kiekvieną savo veiksmą, kaip didžiulės visumos dalį. Mokausi žiūrėti į pasaulį neaprėpdamas vien tik savo realybės. Mokausi suprasti viską, kaip vieną didelį ir gyvą organizmą, kurį mes visi kartu kuriame kiekvienu savo sprendimu ką nors pasakyti, pagalvoti ir padaryti.

Bandau suprasti esminius gyvenimo dėsnius. Kokie jie. Kaip jie veikia. Ir svarbiausia, kaip jais efektyviai naudotis norint sukurti savo realybę. Sukurti realybę tokią, kokią aš ją noriu matyti. O ne būti kažkieno sukurtos realybės dalimi. Mokausi kurti realybę ir jaustis už ją atsakingas, o ne nesąmoningai priimant sprendimus kurti realybę ir dėl to, kad ji man nepatinka, vėliau kaltinti aplinkybes, arba dar blogiau – kitus žmones.

O kad produktyviai kurčiau realybę ir galėčiau jaustis laimingas mokausi suprasti kokią aš ją noriu matyti. Mokausi suprasti kas aš toks, kas man patinka ir kas man nepatinka, ko aš noriu ir ko aš nenoriu. Juk visada yra lengviausia pasakyti “Juk aš tik norėjau, kad viskas būtu gerai, aš tik norėjau būti laimingu”. Visų pirma supranti, kad pats esi už viską atsakingas, visų antra supranti, kad norėdamas kažką pasiekti turi žinoti ne vien tik galutinį tikslą, kuris dažnai yra laimė, turi žinoti ir tai kas tau tą laimę atneš, bet vien tik pasakyti  “Aš tik noriu turėti šeimą, pajamas ir gražų namą” neužtenka. Turbūt daugelis taip sako, bet tikrai ne daugelis tai pasiekia. Kodėl? Todėl, kad nedaugelis susidėlioja preliminarų planą kaip jie tai nori pasiekti. Aš nenoriu mesti lošimo kauliuko ir žiūrėti, kas gausis, ir bandyti, kaip žaidimų lentoje, pasiekti finišą. Aš noriu žinoti koks mano pasirinkimas ką man sukūrė, aš noriu sąmoningai susikurti ateitį ir visų pirma suprasti, kokios ateities aš noriu.

Aš mokausi…. Mokausi galvoti. Stebėdamas gyvenimą.

Muzika. Negaliu sakyti, kad muzika yra neatsiejama mano gyvenimo dalis. Negaliu sakyti, kad neįsivaizduoju savo gyvenimo be muzikos. Tai būtų melas. Bet galiu sakyti, kad jaučiu didžiulę aistrą muzikai, kad muzika mano gyvenime yra vienas pagrindinių prieskonių, suteikiantis mano gyvenimui ypatingą skonį, pabrėžiantis jo posūkius ir nuotaikas. Pastaruosius kelis mėnesius ypač pasinėriau į muzikos gelmes. Šį kart pasinėriau į kelias sroves: 60 – 70 acid roką (hipių laikus), pradėjau tyrinėti elektroninę muziką giliau, kasinėtis po istorija ir pažinti begales žanrų. Drum n’ bass, Jungle, Dubstep, UK garage ir daug kitų. Jei kam įdomu dažnai mano pradžia būna čia. Taip pat pradėjau gilintis į visą Hip – Hop’o kultūrą nuo pat jos ištakų apie 40 – uosius metus. Daug daug ir įdomių dalykų randu muzikoje. Supratau, koks yra pagrindinis kriterijus norint suprasti, išgyventi ir pamilti bet kurį muzikos žanrą. Reikia pagyventi toje kultūroje, reikia mąstyti taip kaip ta muzika mąsto, reikia šokti tos muzikos ritmu, reikia būti ten kur būna ta muzika. Reikia gyventi ta muzika. Šito nepadarius labai lengva pasakyti “o fuj nekenčiu metalo” ar taip apie bet kurį muzikos žanrą. Tiesa, tikro lietuviško popso niekaip neperkandu…

Žmonės. Taip, aš esu narkomanas. Esu priklausomas nuo žmonių. Jei aš susimąstau, kas aš esu, tai visų pirma pažiūriu į žmones kurie mane supa. Žmonės, įdomūs ir išprusę žmonės, tai dalykas be kurio mano gyvenimas judėtų lėčiau. Tai esami, buvę ir būsimi mano draugai, tai jie mane  įkvepia. Tai žmonės klubuose, troleibuse, mano šeima, mergina kurią aš stebiu per matematikos paskaitas, tai mano kaimynai, mano kambariokas, tai yra tai, kas mane verčia galvoti. Tai žmonės kurie man primena, padeda užsimiršti, susimąstyti, džiaugtis, suprasti. Aš myliu žmones, myliu juos visokius, noriu su jais bendrauti. O kartais labai su jais prisibendravęs tiesiog noriu pabūti vienas ir pamąstyti, suvirškinti viską, ką jie man davė. Kartais tiesiog būna pagirios nuo per daug žmonių.

Antra pusė. Mergina kuri būna didžiąją laiko dalį šalia manęs. Kai šis žmogus dingo, šiems keliems mėnesiams dingau ir aš. Giliai svarsčiau – kokio žmogaus man reikia šalia, koks žmogus man būtu tinkamas ilgam laikotarpiui. Nežinau. Nusprendžiau paprastą dalyką. Esu jaunas vaikinas, esu nepriklausomas nuo kito žmogaus, nuo moters, tai kodėl man reikia skubėti kažkam įsipareigoti, reikia pasimėgauti nepriklausomybe, reikia pasimėgauti savo vienatve ir plėvėsiškumu.  Reikia džiaugtis laime. Nusprendžiau, kad dabar rinksiuosi. Rinksiuosi tiek kiek reikės. I’ll take my time. Ieškosiu tokio žmogaus, kurio nenoriu varžyti, kuris nenorėtų varžyti manęs. Kuris leistų man mylėti visus ir pats mylėtų kiekvieną. Kuris būtų ištikimas. Aš už nevaržomą meilę.

Štai kuo aš gyvenau, štai ką aš veikiau. Per pastaruosius keletą mėnesių praleidau marias laiko vienas, mąstydamas, rašydamas, klausydamas ir skaitydamas. Bandydamas mintyse kurti savo ateitį. Išgirsdavau replikų, kad aš nieko neveikiu, kad tiesiog “malu šūdą”. NE! Aš norėjau ilgo laikotarpio apmąstymams. Aš jį ir turiu. Po mokyklos man niekas neleido tiesiog ramiai pagyventi ir apsispręsti ko aš noriu. Todėl tai darau dabar. Sprendžiu kur eisiu ir ko ieškosiu. Tikriausiai šis laikotarpis jau greitai baigsis ir stačia galva pasinersiu į savo svajonių įgyvendinimą. Juk to mes čia ir atėjom – įgyvendinti savo svajones.

Ačiū tiems kas turėjo kantrybės viską perskaityti. Ir dar labiau ačiū tiems kas buvote šalia, kas bendravote, įkvėpėte ir išklausėte mane. Praneškit man jei perskaitysit šį mano postą. Susistabdykit universitete, parašykit sms, prisiminkit prie alaus bokalo, nu ok ok galų gale parašykit per skype. Man įdomu ką jūs apie tai manot.

Tomas

Meilė yra laisva. Laisvė yra meilė.