INSOMNIA
Gyveni nakti – negyveni diena. Kol saulė nenusileidžia, tol jautiesi apsnūdęs, pavargęs ir neveiklus. Lauki kol nusileis saulė, miestą pasiglemš naktis ir iš gatvių dings “normalųs” žmonės…
Kai gatvėse lieka tik keturi žmonių tipai, prie jų prisijunugiu ir aš.
1. Girtuokliai ir valkatos.
2. Linksmuoliai jaunuoliai traukiantys namo iš klubo.
3. Gatvių šlavėjai.
4. Ir tokie kaip aš, pasimetę šioje realybėje, bandantys suprasti kas vyksta, negalintys užmigti nakti ir ieškantys alternatyvių būdų, kaip išreikšti save.
“Kodėl?” paklausiu aš savęs; “Kodėl aš negaliu būti toks kaip visi?”… “Bet juk tai kvaila, tau nebe 13 metų, kad uždavinėtum sau tokius klausimus”. Kai kurie dalykai taip jau sudėlioti, kai kurių gyvenimai tiesiog yra kitokie. Arba jie tokie pat kaip ir visų, bet tie VISI sugeba labai gerai apsimetinėti, jog jų gyvenimai visados slenka normliai – taip kaip jie suplanavo. Per laiką sugebėjau susitaikyti, kad arba nemoku slėptis/slėpti arba pas mane viskas šiek tiek kitap, ir tiesiog nebeužduodamas šitų klausimų gyventi, tai kas MAN skirta gyventi.
Kažin koks tai paaugliškai depresyvus aš pastarasias keletą dienų. Na ir kas – praeis juk.
Tomas
Kai linksma, kai liūdna, kai nežinai kaip rinktis
Gyveni žmogus – nori, svajoji, galvoji, mąstai, priemi sprendimus, tikiesi, viliesi.
Ir kartais supranti, kad pats kertinis dalykas yra noras, supratimas ko tu nori. Kartais supranti, kad visos tavo sudėtos pastangos siekiant užsibrėžto tikslo yra tik bergždžias teliuškavimasis vidury jūros bandant nusigauti į krantą. Teliuškuojiesi viduryje, kartais atrodo, kad jau tuoj paskęsi, darai viską ką gali, kad tik taip nebūtu. Nenuleisti rankų ir ramiai nenugrimzti verčia tik vienas dalykas – žinojimas. Žinojimas jog kažkur yra krantas nors jo ir nematai, nežinai kur jis ir net nežinai kaip jis atrodo, bet TIESIOG žinai, kad jis yra ir kad tu jį kažkaip pasieksi.
Galu gale tu tą krantą pasieki. Vienaip ar kitaip atsiduri ten kur norėjai atsidurti arba manai, kad atsidūrei ten kur norėjai atsidurti. Bet ne tikslas yra esmė. Esmė yra tavo įdėtos pastangos ir jū reali nauda kuri tau padėjo atsirasti ten kur dabar esi, ten kur norėjai būti.
Ir tada supranti, kad viskas ką stengeisi padaryti buvo tik bergždios pastangos. O ta nematoma ir paslaptinga jėga, kuri išgirsta tavo aiškius norus, suklostė aplinkybes taip, kaip tu ir norėjai, tik nesuvokei ir nesugebėjai sąmoningai padaryti to pats. Tačiau nemanau, kad reikia, nuvertinti, savo įdėtų pastangų, nes kažką darydamas kažko ir išmokai, kažką suprtai. Gal tiesiog užtrukai šiektiek ilgiau namuose lygindamas marškinius ir dėl to tavęs nepartrenkė neatsargus vairuotojas.
Aš kalbu net ne apie tiksla, net ne apie pastangas ar aplinkybes. Aš klausiu – kurie mano sąmoningi sprendimai man padeda judėto savo noro link, kurie nepadeda? Ar ta paslaptingoji jėga, kuri parūpina visko ko tau reikia šioje realybėje pamiršo aprūpinti pačiu svarbiausiu dalyku – saugumu? Nežinia sukelia patį didžiausią nesaugumo potirį. O žinojimas, kad viską darai ir judi savo tikslo link ir kad viskas yra ne tiesiog bergdžias teliuškavimasis vidury jūros, duotu stabilū saugumo jausmą. BET ta nepaibūdinama jėga pasiliko sau pagrindinį kozerį – netikėtumo faktorių. Kodėl? Tikriausiai dėl to, kad žaidimas būtu įdomesnis.
Aš kalbu, net ne apie sąmoningus sprendimus, net ne apie saugumą… Aš kalbu apie tai ar tavo laisva valia rinkitis tikrai egzistuoja? Jei Tu žmogau žinai, apie galimas pasirinkimo galimybes ar tai yra ta laisvė rinkits? Ar tu sakydamas, kad aš galiu imti ir nusižudyti tikrai manai, kad tai gali būti realus tavo pasirinkimas ar tai tiesiog tavo patirties žinios apie galimus, bet nelabai realius pasirinkimus?
Tai gi. Kur viskas prasideda ir kur viskas baigiasi? 1. Aš noriu 2. Aš gaunu. Viskas – žaidimas paprastas. Klausimai lieka tik keli. Kaip žinoti ko tau geriausia tą akimirka norėti? Kaip paskatinti gavimo procesą? Ir ar visada gauni tai ko norėjai, ar gauni tai ko tau tą ateities akimirką labiausiai ir reikės?
Nenuginčijamai atsakyk į tris pastaruosius klausimus ir laimėk mano gyvenimą, kurį galėsi susitvarkyti taip kaip nori.
Ačiū,
Tomas
Batonas, eilė ir suvokimas
Taip jau tas gyvenimas suręstas, kad negali pasirinkti nei laiko, nei aplinkybių tam, kad tave aplankytu dėdė suvokimas. Ir kas įdomiausia, kad tai dažniausiai nutinka labiausiai apgailėtinomis gyvenimo akimirkomis.
Kaip žinot nesenai bandžiau atsakyti į klausimą, kuris man iki šiol atrodė neatsyktas. Bandymai ir liko bandymais, tačiau taip ir nesijaučiau radęs atsakymą į šį klausymą.
Bet šiandien stovint eilėje ir laukiant kol kasininkė išmuš 2.29 Lt į kasą už batoną ir aš jai paduosiu paskutinius savo tris litus, mane gi netikėti sugalvojo aplankyti supratimas.
O gi netikėti atsakiau sau į klausimą “Kodėl gi aš svaiginuosi?”. Viskas labai paprasta. Gyvenant blaivą gyvenimą mane labiausiai kankina prasmės nebuvimas. Nesvarbu prasmė ilgalaikė ar trumpalaikė, jos nebuvimas viskame kame (ok, gal aš tiesiog jos nematau, tai dar nereiškia, kad jos ten nėra) mane labai labai labai erzina. O kad nebesierzintum, žmogus, paimi ir tiesiog apsineši. Tada prasmė neatsiranda, bet bent jau atrodo prasminga daryti dalykus, kurie tau tuo momentu sukelia džiaugsmą. O ir džiaugsmą keliančių dalykų atsiranda kurkas daugiau.
Tai dabar net pasimečiau… Prasmės kaip tais vis dar ir nėra, džiaugsmo irgi, o ataskymą lyg ir radau. O dėl svaiginimosi vis sąžinė graužia….
Na ramu bent jau tiek, kad paskutinius pinigus išleidau maistui, o ne svaigalams, tai šį tą kolkas dar reiškia :)
Tomas
Svaigus pasaulis, jaunystė ir tikrovė
Šendien sėdint ant akemninės tvorelės, šnekučiuojantis gyvenimiškomis temomis ir ragaujant alų man buvo užduotas akivaizdus, bet iki pat šiol akis į akį neatsakytas kalsymas. “O kodėl tu svaiginiesi?” paklausė Ji manęs. Aš tikrai suglumau. Niekada iki galo taip ir neatsakiau sau į šį klausymą, bet manau, kad dabar jis manęs taip lengvai nepaliks.
O kodėl tu rašai šį blogą, juk vistiek niekas jo neskaito. O kodėl tu mokiniesi universitete, vistiek juk tavo ateitis blanki ir miglota. Kodėl tu tyngi padaryti paparaščiausius buities darbus. Kodėl tu manai, kad tu esi kažko vertas. Kodėl tu tiki meile, grožiu ir gėriu. Nei alkoholis, nei narkotikai neatsako į šiuos ir begales kitų klausimų. Svaigalai man padeda pašalinti abejones, svaigalai man padeda susišnekėti su savo depresyviaje ir pesimistiškaja puse. Kita vertus, jei visas svaiginimosi reikalas išsprūsta iš vadžių, visa pesimistinį reikalą tai gali tik paaštrinti. Bet visas vadeliavimo menas įgyjamas laikui bėgant.
Siekiamybės, tikslai, norai, tikrovė, purvas, nesekmės, nusivylimai, viltys – svaigalai leidžia visa tai pamiršti tada, kai to neleidžia padaryti aplinka, žmonės, įsipareigojimai sau.
Svaigalai paaštrina gyvenimo pojutį, leidžia man pasijusti laisvam nuo visų tų anksčiau išgvardintų dalykų, juk vienaip ar kitaip jie varžo mane. Svaigalai prislopina baimės, gėdos, tikrovės jausmą. Svaigalai prideda iškreipto pasaulio, netikrumo jausmą. Gali kurti pasaulį tokį kokį tu nori jį matyti. Gali gyventi filme, gali visą savo gyvenimą paversti nepakartojamu savo aukščiausių fantazijų išpildimu.
Svaigalai tau leidžia pažiūrėti į meilę, santykius, bendravimą, įsipareigojimus, bendravimą kitaip, kitaip nei visi nori, kad tu į tai žiūrėtum.
Aš puikiai žinau, kad svaiglai yra tik priemonė, kuri skatina mano smegenis išskirti tam tikrą chemikalą, žinau, kad man svaigalų nereikia, kad aš galėčiau taip gyventi, bet kolkas dar jaučiu tam poreikį, kolkas vis dar reikia kažko, kas pakylėtų man jauną ir į nusivylimus linkusį protą. Reikia to kažko, kas leidžia gyventi čia ir dabar.
Ar tai reikalinga? – nežinau. Ar tai atneša naudą? – nežinau. Ar galima be to išsiversti? – taip. Ir ka tu man dabar? – nieko.
Jei žaidžiat su ugnimi žinokit, kad galit nudegti, jei geriat šnapsą – žinokit, kad galit apsivemti.
Tomas
P.S.
Dar šiandien vakare kalbėjau, kad noriu kada tais pakliūti į blogoramą, bet ir toliau rašau sau aktualiom temom vietoje to, kad pamėginčiau išspausti kokį nors įdomų straipsnį apie kokį nors aktualų dalyką. Kodėl taip darau, nes šiandien išgėrėm porą alaus :D Cheers!
Rytas už vakarą… Labiau pachmielnas
Rytas
Būna tokių rytų, kai pabudęs užpuoli save mintimi “Ką tu, žmogau, darai su savo gyvenimu?”. Kartais labai būna ir žinau, kad ne man vienam. Dažniausiai tai vadinama tiesiog moraliniu pachmielu. Kai bandai prisiminti ką veikiai vakar ir kartais ant ištinusio nuo alkoholio veido atsiranda nevalinga šypsena. Šypsaisi, nes žinai, kad pridarei “šūdų”, kad esi jaunas, kad neturi ką prarasti ir džiaugiesi, kad visi tą vakarą likome gyvi ir sveiki.
Popietė
Vis dar ima pyktis, kad nesugebu pilnai kontroliuoti savo gyveimo. Nesugebu kontroliuoti savo finansų, potraukio alkoholiui, darbų ir mokslų. O gal taip ir geriau. Nors kas čia žino kas yra geriau… Kas būtų tada jei manęs nevaržytų finansiniai klausimai, jei man nereikėtų rūpintis materialine gerove? Ar tada galėčiau bandyti pasivyti drakoną? Ar tada galėčiau ramia širdimi pasinerti į tūkstančio įdėjų laikinumą (kaikurie žmonės supras apie ką aš čia). Žinau tik keletą dalykų: 1. Stagnacija gyvenime bet kokioje formoje yra blogiausias dalykas kuris gali nutikti; 2. Aš turiu tikslus kuriuos tikrai pasieksiu; 3. Viskas yra laikina, reikia gyventi žiūrint į viską gyvenimo, o ne akimirkos, perspektyvoje; 4. We came here not to make a living but to make a life; 5. O kas tu toks, kad galėtum mane teisti?
Tai ko manęs nemokė mokykloje
Labai aiškiai supratau, kad gyvenime valia yra tik įrankis, kaip plaktukas statant namą. Vien plaktuku namo nepastatysi. Tad vien valia negyvensi, taip kaip nori gyventi. Visiem pradėjau karoti, kad SUVOKIMAS yra ta gyvenimo statybinė medžiaga. Kol nebus supratimo, tol gali mėginti savo valią kiek nori. Manoji pasibaigia labai greitai. Ir tada man kyla klausimas: Ko mane mokino tėvai, ko mane mokino mokytojai? Jie mane mokino plyname lauke pastatyti namą, rankoje turint tik plaktuką. WTF? Man niekas nepasakė, kad visų pirma reikia žinoti, tai ko tu nori, o tada to siekti. Man pasakė, kad pinigai yra tai ko tu sieki, nes tai išpildo tavo norus (kurie kas be ko yra visiškai neišgryninti). Man niekas nepasakė, kad mes tave bandom išmokinti mąstymo meno, o ne pitagoro teoremos. Ir kiek žmonių taip pragyvena savo gyvenimus? Kiek žmonių kaltina kitus dėl savo pasirinkimų? Na, bet juk taip lengviau… Ignore the obvious.
Labas rytas, tai aš jau gal eisiu namo
Vis žadėjau pakalbėti apie JŪSŲ santykius (taip taip, aš žadėjau tai tik vieniem žmonėm). Atviri santykiai – tai ne palaidas gynemo būdas, tai – SUVOKIMAS, tai aukštesnė santykių forma. Nuostabu, kad kai kurie žmonės tai suvokia, tiesiog nuostabu, kaip ir sakiau, kad tai yra mano siekiamybė pastaruoju metu. Tu niekada neprarasi, to ko tu neturėjai, tu niekada neprarasi žmogaus, kuris nepraras tavęs. Kartais aš pajaučiu jausmų bangas, abėjones, pamatau žvilgsnį, aš žinau ką jūs kartias jaučiat, sakydamas, kad aš esu jautrus, neturėjau omeny vien fizinės prasmės :). Ir vienas ir kitas suabejojat, pajaučiat pavydo menką gaidelę, kuri man neįprastai greitai ištirpsta ore, abejoti yra žmogiška, užduoti klausimą, tai reiškia pažinti. Bet man nesuvokiama tai, kaip galima rasti toki žmogų. Aš įsimyliu, kiekvieną moterį, kuri man parodo nors kiek nors dėmesio. Aš noriu, kad moteris priklausytu tik man. Mečiau rukyti, sekanti dalykas kurį mesiu bus baimė.
Vakaras
Tik nesenai nusipelniau pagyrimo sau iš pačio savęs. Tikrsiausiai tai vienas didžiausių pagyrimų. Nepasiglemš manęs tas pasaulis, kuris man sako, kad vienintelis kelias gyventi ir jausitis saugiai ir laimingai tai = parduoti savo gyvenimą/sukandus dantis daryti savo darbą. Fuck Off, aš tikiu, kad aš galiu daryti, tai kas man labiausiai patinka ir tas “patikimas” gali ir net gi turi nuolatos kisti.
Tomas
P.S.
Atvirai aš čia, bet juk žinot, kad ne turiu ką prarasti, tol kol nieko neslepiu ;)
Blogo įrašas: Ataskaita draugams
Na, tikriausiai niekam ne paslaptis, kad nerašiau jau apie 2,5 mėnesio. Kur buvau dingęs ? – niekur. Kas nors nutiko? – ne. Viskas po senovei. Viskas nuolatos juda ir keičiasi taipogi ir aš. Suprantu, mokausi, noriu, stengiuosi, o kartais visą dieną tiesiog tingiu.
Prisipažinsiu, kad kažkaip nedrąsu vėl kažką parašyti. Nežinau kodėl, juk tikriausiai šį Blogą skaito tik mano draugai ir pažįstami ir jį pradėjęs rašyti, niekam nieko neįsipareigojau. Galu gale tai mano asmeninis blogas :) reiškia mano ir taisyklės. Bet…
Nerašiau ne todėl, kad neturėjau, ką pasakyti, nerašiau dėl to, kad (dėl nežinomų priežasčių) ėmiau rašyti paprastą dienoraštį – tušinuku ant popieriaus. Tikrą dienoraštį sau, analizuodamas savo mintis, dėdamas visus apmąstymus ir lūkesčius, visas baimes, norus ir žinias. Visą savo gyvenimą. Ten galiu pasakyti daugiau negu galiu pasakyti čia. Ir tai nėra dėl to, kad bijau, ką gi Tu, skaitytojas, pagalvosi. Neturiu ko slėpti. Sutikčiau duoti paskaityti jį bet kuriam, kuris sėdėtų pas mane namie, gurkšnotų puodelį arbatos ir su susidomėjimu paklaustų “Kas čia, ar galiu paskaityti?”. Taip gali, bet aš noriu būti šalia ir stebėti tavo reakcija, atsakyti į tavo klausimus. O internetas viską per daug atitolina, visa ši erdvė yra visiškai beasmenė.
Kuo aš gyvenau šiuos kelis mėnesius, jūs paklausite. Gyvenau juos paskendęs savo mintyse, svarstymuose ir apmąstymuose. Žinau, pastarąjį pusmetį šį atsakymą buvo galima iš manęs išgirsti dažnokai. Manu šį kartą man taip lengvai nepavyks išsisukti.
Mokausi, va ką aš veikiu ištisas dienas ir naktis praleisdamas su draugais bare, klausydamas muzikos, skaitydamas, žiūrėdamas filmus, rūkydamas cigaretę ar net valgydamas. Mokau save mąstyti. Mokau save priimti pasaulį šiek tiek kitaip, nei buvau mokomas iki šiol. Mokausi mėgautis kiekviena gyvenimo sekunde. Mokausi mėgautis kiekvienu garsu išgirstu muzikoje, mokausi mėgautis kiekvienu gurkšniu arbatos, mokausi mėgautis kiekvienu pykčiu su žmogumi, mokausi mėgautis netvarkingu kambariu, mokausi mėgautis geru oru. Mokausi mylėti gyvenimą tokį koks jis yra. Gebėjimas tai daryti kyla iš to, kad kiekvieną sekundę tu privalai būti sąmoningas, negali sau leisti nugrimzti į mintis ir sprendimus priimti, kaip esi įpratęs tai daryti. Negali sau leisti palikti savęs ramybėje. Privalai sau kiekviename žingsnyje užduoti klausimą “Kodėl aš tai darau?”.
Mokausi priimti kiekvieną savo veiksmą, kaip didžiulės visumos dalį. Mokausi žiūrėti į pasaulį neaprėpdamas vien tik savo realybės. Mokausi suprasti viską, kaip vieną didelį ir gyvą organizmą, kurį mes visi kartu kuriame kiekvienu savo sprendimu ką nors pasakyti, pagalvoti ir padaryti.
Bandau suprasti esminius gyvenimo dėsnius. Kokie jie. Kaip jie veikia. Ir svarbiausia, kaip jais efektyviai naudotis norint sukurti savo realybę. Sukurti realybę tokią, kokią aš ją noriu matyti. O ne būti kažkieno sukurtos realybės dalimi. Mokausi kurti realybę ir jaustis už ją atsakingas, o ne nesąmoningai priimant sprendimus kurti realybę ir dėl to, kad ji man nepatinka, vėliau kaltinti aplinkybes, arba dar blogiau – kitus žmones.
O kad produktyviai kurčiau realybę ir galėčiau jaustis laimingas mokausi suprasti kokią aš ją noriu matyti. Mokausi suprasti kas aš toks, kas man patinka ir kas man nepatinka, ko aš noriu ir ko aš nenoriu. Juk visada yra lengviausia pasakyti “Juk aš tik norėjau, kad viskas būtu gerai, aš tik norėjau būti laimingu”. Visų pirma supranti, kad pats esi už viską atsakingas, visų antra supranti, kad norėdamas kažką pasiekti turi žinoti ne vien tik galutinį tikslą, kuris dažnai yra laimė, turi žinoti ir tai kas tau tą laimę atneš, bet vien tik pasakyti “Aš tik noriu turėti šeimą, pajamas ir gražų namą” neužtenka. Turbūt daugelis taip sako, bet tikrai ne daugelis tai pasiekia. Kodėl? Todėl, kad nedaugelis susidėlioja preliminarų planą kaip jie tai nori pasiekti. Aš nenoriu mesti lošimo kauliuko ir žiūrėti, kas gausis, ir bandyti, kaip žaidimų lentoje, pasiekti finišą. Aš noriu žinoti koks mano pasirinkimas ką man sukūrė, aš noriu sąmoningai susikurti ateitį ir visų pirma suprasti, kokios ateities aš noriu.
Aš mokausi…. Mokausi galvoti. Stebėdamas gyvenimą.
Muzika. Negaliu sakyti, kad muzika yra neatsiejama mano gyvenimo dalis. Negaliu sakyti, kad neįsivaizduoju savo gyvenimo be muzikos. Tai būtų melas. Bet galiu sakyti, kad jaučiu didžiulę aistrą muzikai, kad muzika mano gyvenime yra vienas pagrindinių prieskonių, suteikiantis mano gyvenimui ypatingą skonį, pabrėžiantis jo posūkius ir nuotaikas. Pastaruosius kelis mėnesius ypač pasinėriau į muzikos gelmes. Šį kart pasinėriau į kelias sroves: 60 – 70 acid roką (hipių laikus), pradėjau tyrinėti elektroninę muziką giliau, kasinėtis po istorija ir pažinti begales žanrų. Drum n’ bass, Jungle, Dubstep, UK garage ir daug kitų. Jei kam įdomu dažnai mano pradžia būna čia. Taip pat pradėjau gilintis į visą Hip – Hop’o kultūrą nuo pat jos ištakų apie 40 – uosius metus. Daug daug ir įdomių dalykų randu muzikoje. Supratau, koks yra pagrindinis kriterijus norint suprasti, išgyventi ir pamilti bet kurį muzikos žanrą. Reikia pagyventi toje kultūroje, reikia mąstyti taip kaip ta muzika mąsto, reikia šokti tos muzikos ritmu, reikia būti ten kur būna ta muzika. Reikia gyventi ta muzika. Šito nepadarius labai lengva pasakyti “o fuj nekenčiu metalo” ar taip apie bet kurį muzikos žanrą. Tiesa, tikro lietuviško popso niekaip neperkandu…
Žmonės. Taip, aš esu narkomanas. Esu priklausomas nuo žmonių. Jei aš susimąstau, kas aš esu, tai visų pirma pažiūriu į žmones kurie mane supa. Žmonės, įdomūs ir išprusę žmonės, tai dalykas be kurio mano gyvenimas judėtų lėčiau. Tai esami, buvę ir būsimi mano draugai, tai jie mane įkvepia. Tai žmonės klubuose, troleibuse, mano šeima, mergina kurią aš stebiu per matematikos paskaitas, tai mano kaimynai, mano kambariokas, tai yra tai, kas mane verčia galvoti. Tai žmonės kurie man primena, padeda užsimiršti, susimąstyti, džiaugtis, suprasti. Aš myliu žmones, myliu juos visokius, noriu su jais bendrauti. O kartais labai su jais prisibendravęs tiesiog noriu pabūti vienas ir pamąstyti, suvirškinti viską, ką jie man davė. Kartais tiesiog būna pagirios nuo per daug žmonių.
Antra pusė. Mergina kuri būna didžiąją laiko dalį šalia manęs. Kai šis žmogus dingo, šiems keliems mėnesiams dingau ir aš. Giliai svarsčiau – kokio žmogaus man reikia šalia, koks žmogus man būtu tinkamas ilgam laikotarpiui. Nežinau. Nusprendžiau paprastą dalyką. Esu jaunas vaikinas, esu nepriklausomas nuo kito žmogaus, nuo moters, tai kodėl man reikia skubėti kažkam įsipareigoti, reikia pasimėgauti nepriklausomybe, reikia pasimėgauti savo vienatve ir plėvėsiškumu. Reikia džiaugtis laime. Nusprendžiau, kad dabar rinksiuosi. Rinksiuosi tiek kiek reikės. I’ll take my time. Ieškosiu tokio žmogaus, kurio nenoriu varžyti, kuris nenorėtų varžyti manęs. Kuris leistų man mylėti visus ir pats mylėtų kiekvieną. Kuris būtų ištikimas. Aš už nevaržomą meilę.
Štai kuo aš gyvenau, štai ką aš veikiau. Per pastaruosius keletą mėnesių praleidau marias laiko vienas, mąstydamas, rašydamas, klausydamas ir skaitydamas. Bandydamas mintyse kurti savo ateitį. Išgirsdavau replikų, kad aš nieko neveikiu, kad tiesiog “malu šūdą”. NE! Aš norėjau ilgo laikotarpio apmąstymams. Aš jį ir turiu. Po mokyklos man niekas neleido tiesiog ramiai pagyventi ir apsispręsti ko aš noriu. Todėl tai darau dabar. Sprendžiu kur eisiu ir ko ieškosiu. Tikriausiai šis laikotarpis jau greitai baigsis ir stačia galva pasinersiu į savo svajonių įgyvendinimą. Juk to mes čia ir atėjom – įgyvendinti savo svajones.
Ačiū tiems kas turėjo kantrybės viską perskaityti. Ir dar labiau ačiū tiems kas buvote šalia, kas bendravote, įkvėpėte ir išklausėte mane. Praneškit man jei perskaitysit šį mano postą. Susistabdykit universitete, parašykit sms, prisiminkit prie alaus bokalo, nu ok ok galų gale parašykit per skype. Man įdomu ką jūs apie tai manot.
Tomas
Meilė yra laisva. Laisvė yra meilė.
